Viršužiglis

Viršužiglis - kaimas kauno rajone Taurakimio seniūnijoje, 18 km į pietryčius nuo Kauno prie Kauno marių. Jis antras pagal gyventojų skaičių iš Taurakiemo seniūnijai priklausomų gyvenviečių. Pagal 2002m. sausio 1d. duomenis jame gyvena 354 žmonių.

Vietovardžio kilmė

Seni žmonės pasakoja, kad kaimo vardas yra kilęs nuo upelio, įtekančio į Kauno marias. Per kaimą teka upelis Žigla, kuris savo ištakose primena griovelį, o prie žiočių ji išplatėja, stebindama ir žavėdama visus žmones gražiais krantais ir skardžiais. Pats kaimas yra įsikūręs virš Žiglos. Iš to ir atsirado pavadinimas Viršužiglis.

Žigla prie žiočių

Žigla prie ištakų

       Viršužiglio kaimo istorija yra susijusi su Kampiškių kaimu. 1958., prie Kauno statant hidroelektrinę, Kampiškės buvo užlietos Nemuno vandens. Prieš tai į Viršužiglio buvo perkelta Kampiškių mokykla, bažnyčia, dalis kapinėse palaidotų žmonių palaikų ir kaimo gyventojų. Todėl du iš svarbiausių Viršužiglio pastatų - mokykla ir bažnyčia - savo pradžią gavo Kampiškių kaime.

Čia buvo Kampiškės

    Kampiškės buvo bažnytkaimis Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, pačiame Nemuno slėnyje, prie kairiojo jo kranto, 20 km. 1923m. ten buvo 33 ūkiai ir 219 gyventojų. Ten buvo rastas naujojo akmens amžiaus titnaginis kaltelis. Ties Kampiškėmis yra piliakalnis. Vietoje minima 1744m. Vilniaus vyskupijoje parapijų kaimų sąrašuose. Kampiškių dvaras priklausė Gurskiams.

 

Į viršų

Bažnyčia

     1883m. Kampiškėse pastatyta koplyčia, kurią aptarnaudavo Aukštosios Panemunės kunigai. Du kartus per metus, kamendulinę ( liepos 2d. ) ir per šv. Baltramiejų ( rugpjūčio 14d. ), čia buvo dideli atlaidai, suvažiuodavo daug žmonių, kurie jokiu būdu nagalėdavo koplyčioje tilpti, tad daugama sustoja ant kapinių po pušimis. 1909m. kunigo Juozapo Bridžiaus rūpesčiu įkurta atskira Kampiškių parapija, aptarnavusi apylinkes kaimų gyventojus; geografinė padėtis čia ypatinga - Nemunas trukdė žmonėms lankyti netolimas Rumšiškių ir Pakuonio parapijas. Kampiškėms piskirti ir Aukštosios Panemunės, Rumšiškių ir Pakuonio parapijų 8 kaimai ir 2 dvarai. Pirmuoju klebonu paskirtas jau minėtas Aukštosios Panemunės vikaras kunigas J.Bridžius. Bažnyčia buvo švč. Mergelės Marijos apsilankymo titulo, 1938m. apjungė 1401 parapietį; priklausė Garliavos dekanatui.

    Pirmosios bolševikų okupacijos metu klebonas kunigas L. Klibas buvo suimtas ir kalintas. Iš kalėjimo išsivadavo tik rusų - vokiečių karui prasidėjus.

    Nepriklausomos Lietuvos laikais bažnytkaimis priklausė Aukštosios Panemunės valsčiui. 1923m. ten buvo 33 sodybos ir 219 gyventojų.

    Kaip jau minėta anksčiau, 1958m. Kampiškės buvo užlietos Nemuno vandens. Rusų administracija leido gyventojams nusikelti trobesius, bažnytėlę, net išsikasti mirusius artimuosius. Klebonas suprojektavo bažnytėlę perkelti į Šlienavos kaimą. Tam buvo gautas ir komunistų partijos pritarimas. Tačiau kampiškiečiai sujudo, nesutiko, kad į kitą tolimą kaimą būtų perkelta bažnyčia, suorganizavo savo sargybą ir apie 100 parapiečių dieną naktį saugojo bažnyčią. Kampiškiečių pasiryžimas ginti savo bažnyčią nuskambėjo visoje Lietuvoje. Vis dėlo bažnyčia buvo nugriauta, jos medžiaga nugabenta į Viršužiglio kaimą. Oficialiai buvo paskelbta, kad gyventojai nebenorėjo bažnyčios laikyti. Pati Kampiški gyvenvietė buvo užlieta Kauno marių vandens. Jau prieš tai gyventojai perkelti į kitas vietoves. Į Viršužiglį buvo perkeltos Kampiškių kapinės ir mokykla.  O visai neseniai atgimė ir Kampiškėse buvusi bažnyčia. Jos statybos pradžia 1991 metai, o pašventinta - 1995 metais. Bažnyčią projektavo architektas Liucijus Dringelis.Projektuota laikanti liaudies architektūros tradicijų, derinantis prie kaimo aplinkos bei atsižvelgiant į ribotas finansines galimybes. Statyba vyko bendruomenės lėšomis; architektas ir statybininkai dirbo be atlyginimo (kai kurie iš jų buvo to paties kaimo gyventojai). Koplyčia turi tą patį vardą, kaip ir Kampiškių - Švč. Mergelės Marijos apsilankymo.

 

Švč. Marijos apsilankymo bažnyčia

 

Koplyčia stovi aukščiausioje kapinių vietoje prie svarbiausių takų sankirtos, pagrindiniu fasadu atgręžta į vakarus, o šoniniu - į kelią. Vienabokštė pseudobazilikinė, planas kryžiaus formos su išsikišusiomis į šonus zakristijomisa, užbaigtas trisiene apside (išsikišusi pusapvalė arba daugiakampė kulto pastato ir jo vidaus dalis dengta puskupoliu arba pusskliaučiu).

Tūris darnių proporcijų. Pagrindinė fasado kompozicija netradicinė - grakštus bokštas, dengtas keturšlaičiu stogeliu, kyla fasado plokštumos, tęsinyje, akustinės, pridengtos grotelėmis angos juosia bokšto viršų. Fasado plokštumoje abipus bokšto yra suporinti langai, kurių viršutinės nuožulnios linijos remiasi į stogo šlaitus. Portalą išryškina vienšlaitis stogelis, paremtas kolonėlėmis. Šoninių fasadų kompozicija tradicinė su aukštais stačiakampiais langais ir žemais zakristijonų langeliais. Viduje navas skiria dvi poros stulpų. Vidurinė nava aukštesnė, šoninės nuosekliai žemėja lauko sienų link; apsidė žema. Sienos ir lubos apkaltos lentelėmis. 

Bažnyčios vidus

 

Apsidėje stovi nedidelės, nesudėtingų stilizuotų formų altorius (jo autorius - architektas L.Dringelis).

Šioje bažnyčioje yra varpelis, kuris reikšmingas kaip bene produktyviausio XIXa. II pusės Rusijos mažųjų varpelių, dažniausiai skirtų pašto kinkiniams, liejimo centro - Puricho gaminys ir kaip žinomiausios Trošinų dinastijos pradininko - Makaro Trošino signuotas dirbinys.

Bažnyčios altorius

Varpelis

 Į viršų

Mokykla

 

Tarpukario lietuvos laikotarpiu 1921 m. Kampiškių kaime buvo įkurta mokykla. Ši mokykla laikoma ir Viršužiglio pagrindinės mokyklos pradžia.

Vėliau mokykla veikė S. Bartulio namuose. Buvo čia trys skyriai. Pagrindiniai - pirmas ir antras. Trečiąjame paprastai kartodavo kursą. Dirbo vienas mokytojas. Mokinių buvo apie 60. Į mokyklą ateidavo vaikai iš Leonavo, Kampiškių, Sietyno, Arlavičkių, Viršužiglio kaimų. Apie 1935 metus S. Bartulio mokykla išsikėlė į J. Morkevičiaus ūkį. Čia dirbo mokytojos J. Šulaitytė, E. Valkūnaitė. Veikė keturi skyriai. Penkto skyriaus kursą mokėsi privačiai pas mokytoją A. Supranaitį. Egzaminus laikė Rumšiškėse.

1938 metais mokykla persikėlė į specialiai pastatytą pastatą Viršužiglio kaime. Vedėju buvo A. Supranaitis. Mokykloje dirbo mokytojos R. Vaidotaitė, N. Bačiulytė seserys A. ir A. Čekaitytės, A. Čeponytė, J. Kleveckienė, Marcinkevičienė. Po A. Supranaičio vedėja buvo E. Dainauskaitė.

Mokykla buvo kaimo kultūros centras - čia vyko saviveiklininkų pasirodymai, jaunimo šokiai, atveždavo kilnojamą kiną. Apie 1959 metus, pastačius kultūros namus, renginiai persikėlė ten.

Nuo 1955 iki 1965 metų mokyklai vadovavo J.Išganaitienė. mokykla tuo metu buvo septynmetė. Didėjant mokinių skaičiui, mediniame mokyklos pastate pasidarė ankšta, todėl iki 1964 metų pradinių klasių mokiniai mokėsi kultūros namų patalpose. 1964 metais buvo pastatytas priestatas. Mokykla išaugo iki aštuonmetės. Pradėįo dirbti mokytojai D.Maleckytė, C.Skrinskas, B.Dragūnas, M.Karpavičienė, A.Pleskačiauskienė. Mokykloje sargavo ir kūreno pečius L, ir MBartušauskai,

1965-1976 metais mokyklos direktorė buvo L.Leliūnienė. Be jau minėtų mokytojų dirbo N.Sereikaitė, G.Rudnickienė, L.Leliūnas, R.Stankevičienė, Žaltauslienė, J. Navakauskienė, Juškevičienė, K.Misiūnienė, M. Karpavičienė.

1976-1993 metais mokyklos patalpose veikė Viršužiglio pagrindinė mokykla-internatas. Aplinkinių kaimų vaikai lankė Piliuonos aštuonmetę mokyklą, kai kurie važinėjo į Kauno mokyklas. 1991-1994 metais Viršužiglio internato gyvenamosiose patalpose veikė pradinės klasės. Pamokas vedė mokytojos R.Drižnienė, D.Stankevičiūtė, L.Baranovienė. 1993-1994 mokslo metais čia mokėsi 1-5 klasių mokiniai ir mokykla galėjo vadintis priaugančia.

1994 metais atgimė Viršužiglio pagrindinė mokykla. Mokyklai vadovauti pradėjo J.Sergedienė. Rugsėjo pirmąją čia susirinko 47 mokiniai. Pradinėse klasėse dirbo mokytojos L.Baranovienė, Drižnienė, L.Balčiūnienė, D.Stankevičiūtė.Vyresnėse klasėse - A.Bartulienė, D.Baužytė, J.Drižnius, L. ir L.Leliūnai, G.Garšvinskienė, E. Vainiūnaitė, N.Barštienė, Vėliau į kolektyvą įsijungė D.Leliunienė, D.Šlygina, S.Bartušauskas. Pavaduotojom dirbo D.Mykolaitienė, po jos - V.Malinauskienė.

2000-2001 metais mokykla išaugo iki 87 mokinių mokykloje mokoma lietuvių, anglų, rusų kalbų. Yra kompiuterių klasė. Priešmokyklinio ugdymo klasėje gali mokintis 5-6 metų vaikai. Veikia prailgintos dienos grupė. Dirba logopedas.   

MokykJoje yra Muzikinis, Sporto, Sveikatingumo, Menų, "Vaikystė įkvepia kūrybai" klubai. Veikia Kudirkaičių organizacija, Vyksta kompiuterinės raštvedybos užsiėmimai. Yra ir etnokultūrinis muziejus, tiesa, labai nedidelis, gyvuojantis tik antrus metus.

Viršužiglio pagrindinė mokykla

 Į viršų

Paštas

Senasis paštas buvo įsikūręs Kampiškėse, J.Garmaus namuose. Užliejus Kampiškių kaimą, paštas persikėlė į Viršužiglį, kur apsigyveno J.Garmus. Vėliau paštas veikė viename iš profilaktoriumo pastatų. Šiuo metu paštas veikia privačiame name.

Į viršų

Dvarai ir apylinkės

8 km. į šiaurės vakaras nuo Vašužiglio buvo Senųjų Dvareliškių dvaras, išsistatęs prie Nemuno, o kiek žemiau to paties vardo kaimas. Tai buvo vienas iš didžiausių dvarų apylinkėje. Jam priklausė daug žemės apie 600 margų ( daugiau nei 400 ha) miško, buvo dideli mūriniai pastatai, degtinės bravoras. Senovėje jį valdė dvarponiai iš Varšuvos. Ilgesnį laiką dvaras priklausė Horoševičiams, kuriuos žmonės vadino Jaruševičiais. Dvarponiai stengėsi vietos gyventojus sulenkinti, platino ir nemokamai dalino lenkiškas knygeles, tačiau veltui. Dvaras ėjo iš vienų rankų į kitas, o prieš I pasaulinį karą jį įsigijo baltagvardiečių generolas Vrangelis. Kai šis, raudonųjų spaudžiamas, turėjo palikti Lietuvą, Senąsias Dvareliškes įsigijo Šližiai. Tarp Senųjų Dvareliškių ir Šilėnų kaimų buvo pusės kilometro žemės pylimas, apie 12m. aukščio ir 10m. pločio. Vieni tvirtina, kad tai XVIIa. švedų karų laikų įruošti apsaugos pylimai - šančiai, kiti, kad prancūzų apkasai. Tikrai yra žinoma, kad 1812m. liepos 27d. pro čia žygiavo prancūzų kariuomenė.

Į viršų

Pokaris

Kaip ir kitų Lietuvos vietų gyventojai, viršužigliečiai nukentėjo sovietinės okupacijos metais. Už bendravimą su partizanais ar įtariant turint ryšių su jais į įvairias buvusios Sovietų Sąjungos vietas ištremti buvo ne tik patys įtariamieji, bet ir jų šeimos.

Juozas Juškevičius partizanavo vado Saulės būryje, kuris veikė Guogų miške buvo ištremtas ir tolimesnis jo likimas nėra žinomas.

Pranas ir Kazė Muraškai buvo ištremti į Įgarką už įtarimus, kad jų brolis turi ryšių su partizanais. Kazė Muraškienė grįžo į Lietuvą 1947m.

Kazimieras ir Ona Juočienė su sūnumi Pranu Juodiu, kuris tapo partizanų ryšininku, buvo ištremti į Sibirą, Kartu su jais į Sibirą ištrėmė ir Juočių dukras: Marytę Blaževičienę ir Teofilę Mikalauskienę, nes jos vyras taip pat įtartas partizanine veikla.

 Antanina Karpavičienė buvo ištremta į Krasnojarską, nes turėjo daug žemės, į Lietuvą grįžo 1958m.

Už nenorą eiti į Sovietinę kariuomenę į Vorkutą ištremti Pranas ir Juozas Pūrai bei Antanas Valiūnas.

Karolis Misiūnas už agitacines kalbas prieš sovietų valdžią buvo ištremtas į Mordovijos ASSR lagerius, grižo 1959m.

Petras Rekevičius žuvo tremiamas.

Į Vorkutą ištremti buvo ir Tomas Genevičius bei Petras Čepkauskas, kuris grįžo į Lietuvą 1948m.

Beveik visi šie žmonės gyveno ir kai kurie dar gyvena savo gimtosiose vietose t. y. Viršužiglyje.

Buvo naudojami ir kiti pasyvaus pasipriešinimo sovietų valdžiai būdai. Vienas iš tokių slapta spaustuvė.Yra žinoma, kad ji veikė 1965-1968 metais Viršužiglyje. Balčiūnų Onos ir Jurgio šeimoje augo trys dukterys ir du sūnūs. Visi uolūs katalikai. Daugiausia darbavosi Kazytė Balčiūnaitė ir Vidas Balčiūnas. Paulius Petronis, ilgai dirbęs tame krašte felčeriu, čia organizavo slaptą spaustuvę, atgabeno šrifto. Jonas Stašaitis pagamino spausdinimo slakles. Joje buvo spausdinami maldynėliai vaikams ir suaugusiems, katekizmas, kitokios knygelės. Kazytė Balčiūnaitė, ištekėjusi už Petro Marčiulionio spaustuvę išsigabeno į Vaišvydavą, kur eiguvos patalpose ją vėl įrengė.

 Į viršų

Amatai

Viršužiglis yra garsus ir savo audėjais. Neseniai apsilankiusi etnografiė ekspedicija pavadino šį kaimą audėjų kaimu, nes beveik kiekviena šio kaimo gyventoja audžia. Tarp gausaus audėjų būrio yra vienas audėjas vyras.

Į viršų

Gamtos paminkiai

Pats Viršužiglis yra įsikūręs Kauno marių regioniniame parke, kurio pradžia skaičiuojama nuo 1992metų rugsėjo 24 dienos. Tačiau tai ne vienintelis gamtos paminklas šioje teritorijoje. Žinomas yra Kadagių slėnis, kurį kaip gamtos paminklą sąugo eksperimentinė mokomoji Dubravos miškų urėdija, vienintelė tokia visoje Lietuvoje. Kadagynas yra aukštame Kauno marių šlaite ir užima 43 ha. plotą. Dar viena jo ypatybė ta, kad savo vešlumu ir grynumu jis stebina ne vieną žinomą Lietuvos kadagynų tyrinėtoją. Kadagių slėnis yra viena iš lankomiausių Viršužiglio vietų. Iš jo atsiveria nuostabūs vaizdai į Kauno marių platybes.

Kadagių slėnis

 

Kauno marios iš Kadagių slėnio

Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė

 

Nuostabi yra kalva vadinama Duobakalniu. Nusileidus nuo jos atsiveria gražus vaizdas į Kauno marias.

Duobakalnis

 

Garsūs yra ir medžiai dvyniai. Tai 28m. aukščio ąžuolas ir 32m. aukščio pušis susipynę tarpusavyje kaip siamo dvyniai jau 150 metų gyvena kartu. Sakoma, kad prieš daug metų kėkštas atnešė ąžuoio gilę, o voveraitė paliko pušies kankorėžį ir taip išaugo šie du medžiai.

 

Medžiai dvyniai

 Į viršų

Viršužiglis šiandien

 Dabar prie Viršužiglio yra reabilitacinė ligoninė, "Skaldos" medicinos punktas, senelių namai, bažnyčia, mokykla, paštas, įsikūręs gyventojo namuose.

 

Viršužiglio reabilitacinė ligoninė

 Į viršų

Naudota literatūra

 

1. Adomaitis J. Slaptos spaustuvės Kauno raj. ir jų kūrėjai.// Tėviškės žinios. 1998 11 10

2. Adomaitis J. Giria prie marių. // Tėviškės žinios. 1884 07 02

3. Giedraitienė L. Senukai laukia bažnyčios. // Tėviškės žinios. 1993 01 06

4. Kviklys B. Mūsų Lietuva. V. Mintis. T III. 1991.

5. Lietuvių enciklopedija. Sounth Boston. Lietuvių enciklopedijos leidykla. T X. 1956.

6. Lietuvos sakratinė dailė. V.Vaga. T I. IV k. 2000.

7. Mažoji lietuviškoji enciklopedija. V.Mintis. T III. 1971.

 Į viršų

 

Nematoma nuoroda. Prašau netrinti (Aistė)